Keliones

Rudeniškai šiltą ir saulėtą spalio 8 dieną mes, Gelvonų vidurinės mokyklos pradinukai ir mokytojos, patraukėme Ukmergės rajono link. Vykome pas Mikėnų kaime gyvenančius ir gardžią duoną kepančius Nerijų ir Mindaugą Kriaučiūnus. Kelionė tikrai neprailgo, nes spalio pradžia - pats gamtos gražumas: jau derlius nuimtas, laukuose spėjo sužaliuoti žiemkenčiai ir kasdien skardena tolstantys išskrendančių paukščių balsai.

Mus pasitiko pats sodybos šeimininkas, kuris pirmiausiai aprodė sodyboje esančius pastatus, paaiškino kiekvieno paskirtį. Galiausiai visi sugužėjome į patalpą, kurioje buvo kepama duona. Šeimininko sūnus Nerijus mus pasitikęs paaiškino, kas vyks šioje patalpoje. Parodęs iš vakaro jau užminkyto duonos raugo kubilą duonos kepėjas mums pasiūlė perskaityti Justino Marcinkevičiaus žodžius, išskaptuotus medinėje lentoje – jie bylojo apie duonos svarbą žmogaus gyvenime ir pagarbą jai.

Krosnis iškūrenta, tešla paruošta - duonos kepėjas ėmėsi darbo. Jam talkino jaunas mokinys, kuris čia atvyksta kiekvieną dieną, nes nori išmokti duonos kepimo amato. Mokiniai sužinojo daug įdomių dalykų apie duonutės kepimą, patys smalsavo, uždavė klausimų. Kiekvienas mokinys pats iš tešlos pasigamino duonos kepaliuką, jį pažymėjo savo ženklu. Kepaliukai senoviška liže buvo pašauti į krosnį. Kol kepė mūsų duonelė, šeimininkai pakvietė pasivaišinti arbata, labai skaniu sūriu bei kepta duona. Vėliau vaikai galėjo apžiūrėti sodybą, pasisupti sūpynėmis. Po pramogų visi buvom pakviesti į kepyklą, kur iš krosnies jau buvo traukiama iškepusi duona. Duonos kepėjai, dar šiltą duonelę nuplovę šiltu vandeniu ir atidavę kiekvienam jos savininkui, pamokė, kaip atskirti, ar duona tikrai yra iškepusi.

Visi džiaugėmės, kad šviežia duonyte galėsime pavaišinti ir savo šeimos narius. Padėkoję sodybos šeimininkams, pilni įspūdžių patraukėme namų link. Mes, pradinių klasių mokytojos, manome, kad ši etnokultūrinė netradicinio ugdymo diena Mikėnuose mokiniams buvo tikrai įdomi ir naudinga.

Geografijos projektinė veikla gamtoje

6 klasės mokiniai vykdė projektinę veiklą po Gelvonų apylinkę. Tyrinėjo Gelvonų miestelio infrastruktūrą, prekybos svarbą gyventojams. Tyrė automobilių srautą per gyvenvietę pravažiuojančių automobilių skaičių. Aplankė seniausią gyvenvietę Gelvonų apylinkės, nustatinėjo reljefo formas. Netradicinės pamokos gamtoje mokinius įkvepia domėtis mus supančiu pasauliu, ir pamėgti geografijos dalyką.

Kaip ir kasmet pavasarį gelvoniškiai vadovaujami geografijos mokytojos vyksta į įvairias geografines išvykas. Ir mums 6-7kl. mokiniams teko dalyvauti edukacinėje programoje molėtų etnokosmologijos muziejuje. Įspūdį paliko didžiulį. Vien tik pažvelgus į naujus statinius. Pasitiko šaunus vadovas kuris ir pradėjo pasakojimą keliaujant per požeminę muziejaus galeriją. Aplankėme 5 sales kur pristatomi žmonijos ryšiai su kosminiu pasauliu, senieji etniniai ryšiai. Susipažinom su senaisiais kalendoriais, astronomija, kosmonautika. Vykdėm nežemiškos gyvybės paiešką. Visi pasijutome tarsi svečiuojamės kitoje planetoje. Salėje turėjome galimybę pamatyti filmą apie mūsų planetos unikalumą. Pabaigai kilome į pati aukščiausią tašką. Kas laiptais- kas liftu į apžvalgos aikštelę, kuri yra 32m. aukštyje. Iš apžvalgos aikštelės stebėjome nuostabius vaizdus: 6 ežerus, labanoro girios panoramą. Kada nusileidom ant žemės savijauta buvo labai įdomi. Važiuodami svarstėme kokių unikalių objektų yra Lietuvoje.

Kelionė į mineralų muziejų.
Mineralų muziejų aplankė 6-9 kl. mokiniai.Pamatė daug retų mineralų - smaragdų, ametistų, rubinų, opalų. Turėjo galimybę paliesti kalnų krištolus iš Uralo, Šri Lankos, Birmos. Muziejuje yra apie 2340 mineralų, ir apie 350 juvelyrinių dirbinių eksponatų. Didelį nuopelną yra įnešęs A.Žukelis.

Geografijos mokytoja.

Stovykla „Saulėšvaita „

Nurimus ilgam liūčių savaitgaliui, mes , Gelvonų vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai, pajudėjome ilga kolona Liukonių link. Geros nuotaikos pakylėti dar ilgai dairėmės į dangų. Sakom, gal visagaliai dievai susiprotės ir lietaus daugiau nebebus. Ėjome sparčiai. O mūsų buvo tik...46 mokiniai. Turistavimas mūsų mokykloje tapo tradicija. Šiais moklso metais dalyvaujame konkurse „Turistiškiausia mokykla „. Mokiniai mielai renkasi poilsį gamtoje : baidarės, turizmas, sportas, valgis ant laužo. Ko gi dar maloniau norėtųsi saulėtą dieną? Mažieji, kurie tiktai 5-okai vis klausinėjo kada ateisim, kada palapines statysim, o ką veiksim. Klausimų buvo labai daug, o atsakymai skambėjo taip „Ateisim, pamatysit. Kantrybės .“ Ir jie kantriai laukė. Jau kai nusileidome prie Širvintos upės, supratome, kad nebelis. Greitai statėme palapines, mokiniai jau žinojo ką reikia daryti atėjus į paupį. Nešėme įvairius turistavimo įrankius, o moterys, kaip visada, griebėsi už valgio gaminimo. Juk reikės pamaitinti visą būrį vaikų. Jeigu kitiems pasirodys, kad mokytojai pailsėti sumanė – giliai klysite. Su mokytoju Sigitu per visą dieną gal 30 min. pasėdėjome. Valgio gaminimas, palapinių statymas, aikštelių taisymas ir dar daug smulkių darbelių, kurie užima labai daug laiko. Mokyklos direktorė O. Valančienė , pavaduotoja J. Stankevičienė ir K. Stankevičius atvažiavo į stovyklos atidarymą. Viskas kaip priklauso : vėliavos pakėlimas, gražus žodis, mini programėlė. Kitą dieną laukėme svečių iš Alionių pagrindinės mokyklos. Mokytojai V.Skirmantas ir L.Žitlinskienė bei būrelis mokinių prisijungė prie mūsų. Tą dieną mokytojas Ž. Žygė organizavo tikrą sportinę olimpiadą. Mokiniai pasiskirstę komandomis žaidė futbolą, tinklinį, orientacijos rungtis, smiginį. Pykčių nebuvo, nes mokyklos taikiai pasiskirstė mokiniais. Taip mokiniai labiau susibendravo, atrado bendrų pažįstamų. Vakare artėjo metų tinklinio varžybos. Mokiniai prieš mokytojus, jaunystė prieš brandą, supratimas prieš naivumą, protas prieš „žalius obuolius „ ir dar daug gražių žodžių, kurie užsibaigė mokytojų nenaudai. Na, supratome, kad klasėje esame mes visagaliai, o lauko aikštelėje tegul karaliauja mokiniai......O gal paprasčiausiai tai buvo gražus mokinių ir mokytojų bendravimas, dar didesnis susipažinimas, gražių akimirkų įamžinimas. Dienos prabėgo greitai ir tūriningai. Su Alionių mokiniais atsisveikinome, įteikėme prisiminimo dovanėles, draugišką padėką ir paspaudę rankas sutarėme dar susitikti. Vaikas visada gali išmokyti suaugusį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusiu ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti. Gražių jums vasaros akimirkų, mieli mokiniai. Dėkojame, kad mes buvome pakankamai budrūs. Tėveliams, kad patikėjote savo vaikus. Na, o mokytojams tokios pat energijos, gražių sumanymų, labai geros sveikatos. Žemuogingos, šiltos, saulėtos, energingos Jums vasaros.
Stovyklos “Saulėšvaita “ organizatorė
Sondra Bartulienė

Kaip ir kas met, taip ir šiemet 6 kl mokiniai vyko į geografijos lauko praktiką. Mokiniai turėjo progos išmatuoti plotą iš''AKIES' vėliau pasitikrinti, nagrinėjo Gelvonų dirvožemio tipus. Atliko užduotis su kompasu, nustatė Gelvonų apylinkių miškų tipus. Savotiškai ir pailsėjome gamtoje, ir gavome naudos. Mums talkino 10 kl mokiniai ir mokytoja J.Garnienė

"Mane visą gyvenimą nepaliauja stebinti 2 dalykai: žvaigždėtas dangus virš galvos ir moralės dėsnis žmoguje." Tai I. Kanto žodžiai. Su šiais žodžiais siejasi ir Širvintų rajono Gelvonų vidurinės mokyklos mokinių išvyka į Molėtus. 2012 metų, gegužės 7 dieną devintos klasės mokiniai ir kelios mergaitės iš aštuntos klasės kartu su geografijos mokytoja Danguole Savitckiene išvyko į Molėtuose esančia astronomijos observatoriją. Mokiniams tai buvo pirmas kartas, kada galės daugiau ir išsamiau susipažinti su žvaigždynais ir galaktika.
Pirmas žvilgsnis krito į bokštą, kurio aukštis 42 metrai. Pirma ekskursijos dalis buvo požeminiame muziejuje. Ten pasakojo apie žemės atsiradimą, žvaigždynus ir galaktika. Bet išsamiau apie tai sužinojome žiūrėdami filmą apie kosmosą ir žvaigždes bei jų sprogimus. Po filmo lipome daugybe laiptelių iki viršutinio aukšto, iš kurio matėme 6 esančius artimiausius ežerus ir nuostabų kraštovaizdį.

Blėstančios žaros pašvaistė

Ir vėl mes susitikome , tik ne pasaulio pakrašty, o gražiame Lietuvos kampelyje. Tikslas – pasportuoti, paieškoti linksmų nuotykių, aplankyti senus draugus ir paminėti Lietuvos vardą. Gal tai ir graudžiai skamba, bet džiaugiamės , kad turime savo kalbą, kol kas Vilnius dar mūsų, Klaipėdoje gaudome stintą, nors ir ekonominė krizė valgome sūrį su pelėsiais, vyną geriame labai seną ir važinėjame automobiliais , tik be stogo ( paskutinės mintys jau pro ašaras). Gyvename tokiu metu kai nežinia iš kurios pusės vėjas papūs ir atneš žinią, kokia ji bus spręsti kitiems. V.Chatkevičienei žinia šią dieną , matyt buvo labai gera, nes slidininkų iš Gelvonų mokyklos laukė visą dieną, o ir mūsų buvęs auklėtinis T. Chatkevičius pasistengė, kad sužvarbę nuo gūsingo vėjo pasišildytume pirtelėje. O mūsų keliai žinomi: pasiekti Raudonkos piliakalnį, parodyti Lietuvai , kad dar, kol kas, esame patriotai, įveikti Liukonių kalnus, išbandyti upelio Kabarkštos ledo storį. Nepaminėjau pačio svarbiausio, kad šviežiais agurkais kvepiančia žuvimi vaišino I. Palaimienė. Tai mūsų „mecenatai“, kurie rūpinasi mūsų sotumu.Ačiū jiems. O mes galingai įrėmės į priekį, nes vėjas buvo labai stiprus. Pasiekę Raudonkos piliakalnį isiamžinome nuotraukose, juokėmės, kad bus ką anūkams parodyti. Mokytojo darbas – sudominti, paruošti gyvenimui, įdiegti svarbiausias žmogaus savybes. Šiuo žygiu norėjome parodyti, kad geriau vieną kartą pamatyti negu šimtą kartų išgirsti, nes šimtą kartų išgirdus galima ir iš proto išsikraustyti. Tai supras tik mokiniai. O S.Miknevičius tai ir įrodė. Surinkęs 5 kl. Mokinius išvyko į Puorų mišką , kuriame vyko slidžių žygis. Pamainą užauginsime, vertybes įdiegsime , sportinį entuziazmą pasiūlysime.

Išvyka į spektaklį
Lapkričio 9 dieną mes, vienuoliktos klasės mokinai, su trimis mokytojomis nusprendėme važiuoti į teatrą. Po pamokų išvažiavome į Vilnių.
Spektaklis ,,Stiklinis žvėrynas“ vyko Mažajame teatre. Pavadinimas buvo tikrai įdomus, todėl nekantriai laukėme spektaklio pradžios. Ir štai netrukus pakilo uždanga – spektaklis prasidėjo. Jame vaidino keturi artistai. Sunku buvo net pagalvoti, kad pora iš tų žmonių turi negalią – yra akli. Atrodo, nekiekvienas matantis žmogus galėtų šitaip įspūdingai vaidinti ir drąsiai jaustis senoje. Likome sužavėti ir artistais, ir pačiu spektakliu. Jis buvo labai linksmas, nuotaikingas ir netgi šmaikštus. Veiksmas vyko pokario Anglijoje. Spektaklyje buvo pasakojama vienos šeimos istorija. Per pertrauką trumpai pasidalinome savo nuomonėmis ir netgi bandėme nuspėti spektaklio pabaigą. Prasidėjus antrajam veiksmui, visi toliau įdėmiai sekėme spektaklį. Buvome tokie susidomėję vaidinimu, kad net nepastebėjome, kaip greitai jis pasibaigė.
Taigi dar dažnai prisimename šį įspūdingą spektaklį. Taip pat galvojame, kad tai labai geras pavyzdys, skatinantis nepasiduoti ir siekti savo tikslų gyvenime.

Saulėtą birželio 1-osios rytą mes, dešimtos klasės mokiniai, džiugiai nusiteikę rinkomės mokykloje, nes tą dieną turėjome plaukti baidarėmis Širvintos upę. Kelionės maršrutas buvo Vindeikiai – Liukonys. Taigi nieko nelaukę, lydimi klasės auklėtojos ir šokių mokytojos mokyklinių autobusų išvažiavome į Vindeikius.

Nuvykę į maršruto pradžią, laukdami kol atveš baidarės atlikome paskutinius kelionės ruošos darbus: vieni kruopščiai tepėsi kremu nuo saulės, kiti saugiai pakavo pinigines ir mobiliuosius telefonus, o treti tiesiog nerūpestingai žiūrėjo į „kažkur“ tekančią upę. Greitai pamatėme atvežtas baidares, todėl nieko nelaukę sėdome į jas ir pasidavėme Širvintos tėkmei. Keletą kartų atsitrenkę vieni į kitus ar paprastai baidarės galu bakstelėję krantą išmokome vairuoti baidares ir taip susibičiuliavome su upe. Buvo išties smagu: vieni kitus pralenkdavome, vėl pavydavome, sustodavome pasimaudyti ar tiesiog plaukdami grožėdavomės gamta.

Po keleto valandų plaukimo, kai laikrodžio rodyklė rodė popiet, o baidarėse jau buvo vandens, sustojome papietauti. Pasiskirstę darbais ruošėme pietus: vieni kūrė laužą, kiti serviravo „stalą“, treti gamino iešmus. Greitai ir skaniai papietavę, vėl sėdome į baidares. Tą kart plaukdami patyrėme keletą kliūčių. Ant upės buvo užvirtę dideli medžiai, todėl tiesiog turėjome brautis pro juos. Keli mokiniai tokiu būdu prarado savo, ant baidarės šonų džiūstančius drabužius. Kiti buvo užplaukę ant seklumos, todėl lipo į vandenį „vaduoti“ baidarės. Treti netgi apvirto su baidarėmis. Tačiau viskas kas turi pradžią turi ir pabaigą.

Plaukdami pamatę Liukonių tiltą, supratome, kad kelionės pabaiga visai čia pat. Ir ištiktųjų netrukus priplakėme Liukonių malūną. Maršrutą įveikėme. Lipome į krantą, tikrinome daiktų sausumą ir tvarkingai palikę baidares iškeliavome namo.

Dar ilgai gyvenome kelionės metu patirtais įspūdžiais, skundėmės nudegusiomis ir skaudančiomis nugaromis, tačiau prisiminus kelionę veide atsiranda šypsena, o galvoje sukasi tik viena mintis: „Buvo nuostabu.“.

Vasario 4 d. 12 klasės mokiniai ir keturios 10 klasės mokinės išvažiavo į Vilnių, į Litexpo parodų rūmus, kur vyko ,,Studijų dienos paroda“.

Parodoje dalyvavo daugelio Lietuvos universitetų, kolegijų atstovai. Jie pristatė savo mokymo įstaigas ir atsakinėjo į abiturientams rūpimus klausimus. Parodoje taip pat dalyvavo Estijos, Švedijos, Danijos, Rusijos, Norvegijos, Anglijos universitetų atstovai. Dvyliktokai vėl turėjo galimybę išsiklausinėti tai, kas jiems aktualu, bei prisirinkti lankstinukų, knygų apie mokymo įstaigas. Galima buvo gauti ir dovanėlių, pabendrauti su studentais, kurie mielai apibūdino specialybes, kurias studijuoja, papasakojo apie bendrabučius, apie veiklą po paskaitų, laisvu metu.

Visi labai džiaugiamės, kad galėjome apsilankyti šioje naudingoje parodoje, kuri suteikė galimybę ne tik paskaityti apie norimas profesijas, bet ir išgirsti apie jas iš studentų lūpų. Abiturientams ši kelionė buvo labai naudinga tolimesnei jų ateičiai, nes daugeliui ši paroda padėjo apsispręsti ir atsakyti sau į klausimą: ,,Ką aš veiksiu išlaikęs egzaminus“. O dešimtokės, manome, dalinsis įspūdžiais klasėje ir, jeigu tokia paroda vyks dar kartą, tai tikrai joje apsilankys.

Spalio pradžia nepašykštėjo saulėtų dienų. Aštunta ir septinta klasės išsiruošė į žygį dviračiais. Mokiniai važiavo maršrutu Gelvonai – Antakalnis – Pabaiskas – Gelvonai. Kelionės metu mokiniai užsuko į žvyro karjerą, Daumantiškių dvarą. Pagrindinis žygio tikslas Pabaiskas.

Pabaiskas – vienintelis Lietuvos miestelis, kurio atsiradimą lėmė šioje vietoje įvykęs mūšis. Miestelis susikūrė aplink mūšio vietoje pastatytą bažnyčią. 1435 m. įvykusiame mūšyje Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas sumušė Švitrigailos ir Vokiečių ordino livoniškosios šakos kariuomenę.
Užvirė mūšis. Jo centras išsidėstė palei senąjį Ukmergės vieškelį daugiau kaip kilometro ruože nuo tilto per Žirnajos upelį iki Pabaisko bažnyčios vietos. Bėgantis priešas buvo nustumtas į šiaurės vakarus nuo kelio ir toliau persekiojamas. Kovos veiksmai greičiausiai vyko gana plačioje zonoje abipus tilto per Žirnajos upelį. Mūšyje žuvo ne tik Livonijos magistras, bet ir vienas iš paskutinių žymių Žalgirio mūšio vadų. Nuo mūšyje gautų žaizdų mirė ir Žygimantas Kaributaitis, buvęs vienas iš Žalgirio mūšio vadų, vėliau – Vytauto vietininkas Čekijoje. Šį kartą jis kovėsi Švitrigailos ir kryžiuočių pusėje. Švitrigailai pavyko pabėgti iš mūšio lauko, bet vieną po kitos prarasdamas savo pozicijas, po dviejų metų jis buvo priverstas pasiduoti Lenkijai. Mūšio vietoje Žygimantas pastatė bažnyčią, apie kurią išaugo Pabaisko miestelis. Tai – vienintelis Lietuvos miestelis, kurio atsiradimo priežastis buvo čia įvykęs mūšis. Jo ir pavadinimas reiškia „mūšio vietą“ (lenkiškai „poboisko“). Šiandien Pabaisko mūšį mena jos atminimui pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia (dabartinė mūrinė bažnyčia baigta 1836 m., jos viduje ant sienų vėliau ištapyti mūšio atminimui skirti ženklai). Bažnyčios prieigose mūšio atminimui pastatytas medinis stogastulpis, o netoliese, miestelio centre, 2005 m. pastatytas paminklas „Šventosios-Pabaisko mūšis“ (skulptorius Viktoras Žentelis). Už miestelio, ant kalvos prie kelio Gelvonų link, mūšio atminimui pasodintas ąžuolynas, o jame 2005 m. pastatytas dar vienas mūšio atminimui skirtas paminklas, tad Pabaisko gyventojai neužmiršta savo miestelio ištakų. Ne veltui ir 2008 m. patvirtintame miestelio herbe vaizduojami du sukryžiuoti sidabriniai kovos kirviai raudoname lauke.

Aukštaitijos nacionalinis parkas – vienas iš penkių Lietuvoje nacionalinių parkų. Aukštaitija – ežerų kraštas. Mėlyname ežerų lopšy užgimsta upės ir plukdo vandenis į Baltijos jūrą. Iš Žeimenio ežero, kuris yra 12 km. ilgio ir primena gyvatę, išteka švariausia Lietuvos upė Žeimena, o ši įteka į Nerį.

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra 46 pilkapynai. Pilkapis – senovinė laidojimo vieta. Matėme pilkapį atkurtą remiantis archeologiniais radiniais.

Susidomėję vaikai apžiūrinėjo akmens amžiaus pabaigos būstą, buitį, kokie rakandai, darbo įrankiai buvo naudojami.Bandė įžiebti ugnį titnagų pagalba.

Palūšės varpinė mus pasitiko varpų dūžiais skelbdama vidudienį. Įėjus pro vartelius, pasitinka Rūpintojėlio skulptūra su užrašu „Keleivi, sustok ir pagalvok”, o virš bažnyčios užrašas skelbia „Įženk geras, išeik – geresnis”. Palūšėje gimė pirmosios lietuviškos operos „Birutė” kūrėjas, kompozitorius Mikas Petrauskas. Šioje bažnyčioje vargonavo jo tėvas Jonas Petrauskas.

Ladakalnis – 175 m. aukščio virš jūros lygio kalnas. Aplink jį matosi 6 ežerai. Nuostabus vaizdas. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai.

Norint pakilti ant Ginučių piliakalnio, reikia lipti per šimtą laiptelių. Nuo jo matosi gražus apylinkių kraštovaizdis. Manoma, kad ant piliakalnio stovėjusi Linkmenų pilis, kurią sunaikino kalavijuočiai. 1934m čia lankėsi prezidentas A. Smetona ir savo 60-mečio proga pasodino ąžuoliuką. Pasienio policininkai prie jo pastatė paminklinį akmenį su užrašu, tačiau 1956 m. valdžios paliepimu, ąžuolas buvo nukirstas, akmuo nuridentas į Linkmeno ežerą suskilo. Tik 1989 m. didžiąją akmens dalį rado ir vėl užritino ant piliakalnio.

Minčios girios pašonėje įsikūrusiame Stripeikių kaime yra vienintelis Lietuvoje senovinės bitininkystės muziejus. Muziejaus sodyba su lauko ekspozicija išsibarsčiusi ant vaizdingo Tauragnos upelio kranto. Muziejaus iniciatorius ir įkūrėjas Bronius Kazlas. Šis muziejus pradėtas kurti 1977 m., atidarytas 1984 m. Muziejaus sodyboje gausu ąžuolinių skulptūrų, pasakojančių nuo seniausių laikų bitininkavimo Lietuvoje istoriją, kurią medyje įamžino tautodailininkas K. Patiejūnas. Senoviškoje troboje – eksponuojami įvairūs bitininkavimo įrankiai. Miniatiūrinės trobelės viduje įrengtame avilyje per stiklinę sieną galima stebėti, kaip siuva korius darbščiosios bitutės. Muziejaus teritorijos pakraštyje stovi galingos ąžuolinės skulptūros, vaizduojančios lietuvių, indų, egiptiečių ir Amerikos indėnų mitus. Čia galima pamatyti, kokiu būdu drevininkai apsaugodavo bites nuo meškų. Visoje muziejaus teritorijoje gausu įvairių skulptūrinių avilių, kuriuose gyvena bitės. Per kaimą prateka Tauragnos upė ir įteka į Pakaso ežerą, kuris randasi 24 m. žemiau už Tauragną. Tai keista upelė. Ne tiek vandenį plukdo, kiek į korėtą gruntą sunkiasi. Pakasą ji pasiekia tik vandeningais metais, o sausaisiais jos dugno žvyrą vištos kapsto.

Baluošo ežere yra 7 salos, iš kurių originaliausia Ilgasalė, mat joje telkšo paslaptingas 8 m. gylio ežeriukas. Tūkstantmečio vaikams buvo klausimas apie šį ežeriuką.

Aukštaitijos nacionaliniame parke aplankėme daug puikių kertelių. Išvyka buvo išties įdomi. Nuotaikos nesugadino lietingas ir vėsus oras.

Gelvonų vidurinės mokyklos
pradinio ugdymo mokytoja
Anė Onutė Purvaneckienė