Palaikydami iniciatyvą „Atverkime duris vasarai” grupelė Gelvonų gimnazistų ir mokytojas Sigitas Miknevičius nutarė važiuodami dviračiais pasižvalgyti po Širvintų ir Ukmergės rajono apylinkes. Pasirinkome Molėtų, Širvintų, Švenčionių ir Ukmergės rajonų dviračių maršruto atkarpą nuo Liukonių iki Sukinių kaimo. Vingiuodami, šnopuodami, lenktyniaudami, grožėdamiesi aplinka, pailsėję Skautų slėnyje, pasiekėme Šventosios kraštovaizdžio draustinyje esantį Sukinių kaimą. Mokytojas papasakojo, kad kaime nuo XIX a. vidurio gyventa ištremtų rusų sentikių. Aplankėme tvarkingai prižiūrimas sentikių kapinaites, labai sunkiai, bet perskaitėme ant paminklų esančias epitafijas, rašytas senovės slavų kalba.
Vėliau žvyruotu miško keliuku pasiekėme Sukinių piliakalnį. Tai vienas didžiausių Ukmergės rajono piliakalnių. Statūs 30 metrų aukščio šlaitai apaugę mišku, visur yra nuorodos, informacinis stendas. Pietauti važiavome prie mitologinio Moko akmens. Tai įspūdingo dydžio vienas didžiausių riedulių Lietuvoje. Užlipę ant Moko nugaros, pasijutome kaip pamokoje, nes senukas akmuo pradėjo „pasakoti” apie savo gyvenimą, šalimais esantį sūnų, pagyrė, kad mes judrūs ir smalsūs.
Dviračių takas vingiavo link Žuvintės šaltinio. „Verdantis”, kunkuliuojantis vandens ir smėlio skaidrus mišinys mus nuramino, Žuvintės kraštovaizdžio draustinis kvietė vėl sugrįžti. Prisipylę gertuves skanaus šaltinio vandens, patraukėme link Sližių piliakalnio. Planuodami žygį, internete radome informacijos, kaip rasti šį piliakalnį. Deja, internetas retkarčiais bejėgis prieš vietinius gyventojus. Kaimo močiutė be palydovinės sistemos ranka nurodė labai tikslią kryptį, papasakojo, kad ant šio piliakalnio kaimo bendruomenė liepos 6 dieną gieda Valstybės himną. Taigi per dygstančių žirnių lauką, palikę dviračius traukėme link piliakalnio. Gal ir būtume nusivylę krantinio tipo piliakalniu, jei ne mūsų Širvintos grožis: aukštas šlaitas, upės rėva, platus slėnis. Pakeliui namo stabtelėjome prie Mančiušėnų piliakalnio, prisiminėme kitus savo krašto piliakalnius.
Savo tikslą pasiekėme. Nuvažiavome apie 30 kilometrų, apsilankėme keturiuose kraštovaizdžio draustiniuose, kopėme į tris piliakalnius, supratome, kad skaniausias maistas – ne traškučiai, o juoda duona su dešrelėmis, skaniausias gėrimas – šaltinio vanduo.
Žygio dalyvė Emilija Mikučionytė
