Seniai labai seniai , gal prieš kokį dvylika metų į milžinišką pastatą buvo suvesti mažuliukai vaikai. Jie baukščiai dairėsi vienas kitą, nepažindami naujos aplinkos, keistai besielgiančių žmonių bei naujai , menamos – mokytojos. Kas ji tokia? Kuo ji ypatingesnė nei mama? Dienos bėgo, o mažieji pipirai susidraugavo, o ir mokytoja, pirmoji mokytoja, tapo antroji mama. Jie mokėsi rašyti, skaityti, sportuoti, bendrauti, žaisti, dainuoti, įdomiai leisti laiką. Po truputį mokiniai paliko vaikystę, pereidami į naują periodą- paauglystę. Atsirado nauji jausmai , kas antram mokiniui pradėjo kaltis ragiukai, o ir pasaulis tapo šiek margesnis ir įdomesnis. Nauji potyriai, nauji klasiokai, nauji mokytojai, naujos klasės, o ir vadovėliai kitokie. Žvelgdama į savo vaikus mačiau savo paauglystę ir džiaugiausi, jog mano vaikai buvo smalsūs, energingi, stipriai karštakošiai, tiesiog spindintys jaunyste. Jaunystė- periodas, kuris kartais sugadina žmogų, o kartais padaro tokiu stipriu. Pirmoji meilė aplankė ir mano vaikus. Dalyvavimas tarptautiniuose projektuose, respublikinėse bei rajoninėse olimpiadose, konkursuose, varžybose suteikė mano mokiniams didesnių galių žengti į priekį bei pasitikėti savo jėgomis. Su nerimu ir dideliu skausmu laukiau paskutinės pamokos, ištisus metus. Džiaugsmas, nostalgija, nerimas ir smarkiai skaudanti širdis šiandien tarė man- jau kitą rugsėjį aš savo 19 mokinių nebematysiu. Dėkojau ir mokytojams, ir tėvams už gražius žiedus, kurie garsino šeimas, mokyklą Lietuvoje bei Europoje. Mes tokie maži, bet pakankamai garsūs. Liepos mėnesį turėsime gausų egzaminų rezultatų derlių. Mažos svajonės taps realiomis studijuoti universitetuose, kolegijose, įgyjant norimą specialybę. Tegul žibintas, kuris nešė svajones į dangų, išsipildys su dideliu kaupu.
Klasės auklėtoja Sondra Bartulienė
no images were found