Jau ne už kalnų ta diena, kai mokiniai su palengvėjimu užvers mokyklos duris – atėjo vasara, laukia ilgos, nuotykių ir įspūdžių kupinos atostogos. Gelvonų vidurinės mokyklos mokiniai taip pat gyvena šių atostogų laukimo nuotaikomis, na o keletas jų dar gyvena kupini neseniai vykusios kelionės, naujų pažinčių įspūdžių.
Jau buvo rašyta, kad mūsų mokyklos mokytojai ir mokiniai dalyvauja daugiašaliame mokyklų partnerysčių projekte „Mūsų kelias į laisvę“, kuriame bendrą veiklą vykdo mokyklos iš Lenkijos, Estijos, Ispanijos, Bulgarijos, Vokietijos ir Kroatijos. Mokslo metų eigoje mokyklos komanda lankėsi Vilassar de Mar (Ispanija) ir Ambergo (Vokietija) miestuose. Gegužės viduryje visus partnerius į trečiąjį susitikimą pakvietė Zagrebo 1-oji Informatikos vidurinė mokykla. Tai privati, tiksliųjų mokslų pakraipos mokykla, kurioje mokosi apie 90 mokinių, daugiausia vaikinai, merginų tėra tik trys.
Šį kartą gelvoniškiams atstovavo 10 klasės mokinės Gintarė Bartkevičiūtė, Indrė Jasaitytė, Rūta Daunoravičiūtė ir Viktorija Švedaitė, bei mokytojos Jūratė Balukevičienė (projekto koordinatorė) ir Daiva Taučiuvienė. Mokyklos komanda buvo paruošusi pristatymą apie sovietizaciją Lietuvoje, kolūkių kūrimą Gelvonuose ir apylinkėse bei mokinių organizacijas, kurios veikė mūsų mokykloje iki nepriklausomybės atkūrimo. Ruošdami medžiagą, mokiniai domėjosi surinktais dokumentais, nuotraukomis, albumais, esančiais mokyklos Gelvonų krašto bendruomenės muziejuje, daug apie tuo metu veikusias spaliukų, pionierių, komjaunuolių organizacijas, jų veiklą papasakojo dailės mokytoja Birutė Juzėnienė, tuo metu dirbusi su šiomis organizacijomis. Taip pat aplankėme Gelvonuose gyvenantį Joną Rutkauską, kurio tėvas buvo pirmasis, įsirašęs į kolūkio narius. Daug mokiniai sužinojo apie kolūkių kūrimą, pirmuosius jų pirmininkus, darbo techniką bei sąlygas, kuriomis teko dirbti. Labai rūpėjo sužinoti, kaip tuos laikus vertino ir kaip dabar vertina buvęs kolūkietis, mokinius prajuokino ištarti žodžiai, kad „kolūkiai – tai ruskio išmislas…“, bet tokie buvo laikai. Smagus ir šiltas buvo tas susitikimas, krūvą prisiminimų pažėrė senos nuotraukos… Ir vėl visa medžiaga, interviu tvarkingai sugulė į Indrės Jasaitytės, kuriai šį kartą padėjo ir filmo kūrimo bei montavimo patirtimi pasidalino dvyliktokė Monika Balukevičiūtė, kurtą video pristatymą.
Kroatijos sostinėje Zagrebe prabėgo trys įspūdžių ir veiklos dienos. Pirmoji susitikimo diena prasidėjo nuo pažinties su mokykla, namų darbų pristatymų bei mokinių veiklos, susijusios su filmų kūrimu. Kadangi tai informatikų mokykla, tad mokiniai buvo supažindinti su naujausiomis programomis bei įrankiais, padedančiais kurti bei tvarkyti video medžiagą. Antrąją dienos pusę praleidome besidairydami po žymiausias ir gražiausias Zagrebo vietas. Sužinojome, kad miestas įsikūręs Medvednicos kalno papėdėje, šiauriniame Savos upės krante, 120 metrų virš jūros lygio. Mieste gausu kultūrinių objektų, muziejų, bažnyčių, kurių žymiausia Šv.Stepono katedra, atstatyta po 1880 metų žemės drebėjimo, Šv.Morkaus bažnyčia akį traukia savo spalvingu čerpių stogu, kuriame pavaizduoti Zagrebo miesto, Kroatijos, Slavonijos bei Dalmatijos herbai. Lankėmės prie Akmens vartų, tai vieninteliai vartai, išlikę iš penkerių, senovėje juosusių Gradecą (1850 m. Gradecas ir Kaptolas buvo sujungti į vieną miestą – Zagrebą). Užkilę į Lotrščako bokšto apžvalgos aikštelę gėrėjomės miesto panorama.
Antrąją viešnagės dieną daug sužinojome apie Kroatijos išstojimą iš Jugoslavijos ir to pasekmes. Mūsų laukė išvyka į Vukovarą, miestą rytinėje Kroatijoje, Vukos ir Dunojaus upių santakoje. Miestas labai nukentėjo per Jugoslavijos karus – 1991 m. serbų pajėgos tris mėnesius buvo apgulusios miestą, buvo sugriauta dauguma pastatų, čia vyko Vukovaro mūšis. Daugiau apie šį mūšį mokiniai sužinojo apsilankę Vukovaro ligoninės memorialiniame muziejuje, įkurtame ligoninės slėptuvėje nuo bombardavimo, kurioje karo metu 100 dienų veikė ligoninė bei buvo pagrindinė miestiečių užuovėja nuo serbų bombų. Mokiniai apžiūrėjo čia įkurtas patalpas, palatas, galėjo įvertinti sąlygas, kuriomis dirbo gydytojai ir teikė pagalbą sužeistiesiems. Viskas čia išliko taip, kaip buvo tais baisiais 1991 metais. Dairydamiesi po miestą, galėjome pamatyti dar nuo karo laikų likusius sugriautus ir neatstatytus pastatus, kulkomis išvarpytas namų sienas. Tai kažkiek priminė mūsų sausio 13-osios įvykius. Vėliau aplankėme Ovčarą, vietovę netoli Vukovaro, kurioje serbai nužudė apie 200 kroatų, kurių dauguma buvo kaliniai ir ligoniai atgabenti iš Vukovaro ligoninės. Čia masinės žmogžudystės vietoje stovi paminklas – obeliskas aukoms atminti. Vakare grįžome rimti, susikaupę.
Trečiąją dieną mūsų laukė Kroatijos perlas – Plitvicos ežerų nacionalinis parkas. Tačiau pakeliui užsukome į Turanj, Karlovaco priemiestį, kur apžiūrėjome po atviru dangumi įkurtą Kroatijos nepriklausomybės karo muziejų, t.y. šiame kare naudotos technikos eksponatus. Ir štai mes jau gėrimės nepaprasto grožio Plitvicos ežerais. Parkas, 1979 metais įrašytas į UNESCO pasaulio saugomų objektų paveldą, garsėja savo 16 ežerų, tekančių vienas į kitą įspūdingais kriokliais. Bet ir čia yra karo atgarsių… Po 1995 metų išsivadavimo karo, Kroatijos vyriausybė įdėjo dideles pastangas, kad šis objektas neišnyktų. Dėka šių pastangų, dabar galima džiaugtis tokiu nuostabiu parku… bet turistai vis dar perspėjami nenuklysti toli nuo turistinių vietų, kadangi atokiose vietovėse yra nors ir menka, bet tikimybė – užlipti ant neišminuotos minos. Tačiau keliauti įprastais takais, net ir atokesniais, yra visiškai saugu. Tai unikalus kampelis, kuriame visada gražu, nepriklausomai nuo metų laikų ir oro sąlygų.
Greitai pralėkė nepakartojamos dienos, džiaugėmės kroatų draugiškumu ir svetingumu. Tiek mokiniai, tiek mokytojai patyrėme labai daug įspūdžių, mokiniai pagilino savo istorijos žinias, susirado daug naujų draugų, susipažino su Kroatijos kultūra. Nors šį kartą mokiniai ir negyveno šeimose, tačiau bendrų išvykų metu galėjo puikiai patikrinti savo anglų kalbos gebėjimus bendraudami su kitų šalių mokiniais, dalindamiesi įspūdžiais, pasakodami apie save bei savo šalį. Ašaros mokinių akyse, pažadai būtinai kada nors vėl susitikti rodė, kad susitikimas buvo puikiai organizuotas, nuoširdus ir naudingas.
Jūratė Balukevičienė,
projekto koordinatorė,
anglų k. mokytoja-metodininkė
no images were found