Niekam ne paslaptis, kad labai sunku sėdėti mokyklos suole, kai už lango šviečia skaisti saulė, dangumi slenka smulkučiai debesėliai, o gaivi žaluma taip ir kviečia išeiti į lauką… Tokiomis dienomis nejučia pasvajoji apie galimybę ištrūkti iš klasės, įkvėpti naujų kultūrinių vėjų ar kur nors paganyti akis.
Gegužės 28 dieną istorijos mokytoja Daiva Taučiuvienė suorganizavo pažintinę – kultūrinę ekskursiją 9-11 klasių mokiniams, kurios metu galima buvo apžiūrėti Vilniaus senamiesčio žymiausius paminklus ir apsilankyti Bažnytinio paveldo muziejuje. Vos atvykę į Vilnių gavome užduotis, kurioms atlikti neturėjome itin daug laiko, taigi sparčiu žingsneliu apėjome pagrindinius senamiesčio architektūros objetus, paminklus.
Pats Vilniaus senamiestis visada žavi. Kartą jame pabuvojus, norisi grįžti vėl ir vėl. Galbūt traukia mums neįprastas miesto šurmulys, žmonių knibždėlynas, o gal žilos senovės laikus menančios siaurutės gatvelės ir seni pastatai. Stebina ne tik bažnyčių ir vienuolynų gausa tokiame, palyginti, nedideliame plote, bet ir tų statinių puošybos elementų ištaigingumas.
Pasivaikščioję po senamiestį ir atlikę paskirtas užduotis, sutartu laiku rinkomės prie Bažnytinio paveldo muziejaus, įrengto Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, durų. Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra ypatingas ne tik įspūdinga Renesanso laikotarpio architektūra, bet ir savo nepakartojama istorija, glaudžiai susijusia su garsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų Sapiegų gimine. Bažnyčios fundatorius – Leonas Sapiega. 1599 m. spalio 1 d. buvo pasirašytas vienuolyno fundacijos aktas, kuriuo pasižadama ne tik pasirūpinti deramu vienuolių išlaikymu, bet ir „nuo pamatų“ išmūryti katalikų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, gyvenamuosius ir ūkinius pastatus.
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios pastatas nuo XVII a. – vietinės Vilniaus renesansinės architektūros pavyzdys. Muziejaus ekspozicija ne itin didelė, tačiau įspūdinga ir brangi. Joje eksponuojami Vilniaus Arkikatedros lobyno turtai buvo ne kartą dingę ir vėl atsiradę, dalis jų išliko, dalis – sunaikinti per kilusius neramumus, karus, tarybiniais metais, kai vienuolynas buvo visiškai apleistas ir neveikiantis. Mes buvojome bažnyčioje vykstančioje liturginių indų, relikvijorių, bažnytinės tekstilės parodoje, iš arčiau susipažinome su vienuolių gyvenimo kasdienybe, išmėginome net knygų perrašinėtojų darbą, kuris anaiptol nėra lengvas: teko įdėti nemažai pastangų, kad išgautume įmantrias gotikinio stiliaus raides su paprasčiausiu plunksnakočiu ir tušu. Pasidairę po vienuolyno teritoriją, aptardami tai, ką pamatėme ir išgirdome, ruošėmės keliauti namo.
Ši kelionė buvo labai įdomi ir turininga, be to, išsipildė svajonė išlėkti iš klasių, bent trumpam įsisukti į sostinės šurmulį, aplankyti jau žinomus bei mėgstamus objektus, pažvelgti į juos kiek kitu kampu nei įprastai, pamatyti naujų vietų ir su jomis susipažinti.
Gelvonų vid. mokyklos 11 klasės mokinės
Dovilė Ramaškevičiūtė ir Laura Rutkauskaitė
no images were found